2015 Vasario 10 dienos pamastymai:
Jau galvojau, kad miško paukšteliams nebepatinka mano siūlomas maistelis. Nors gal po dviejų metų galiu sakyti – sodybos gyventojai. Juk jie dažniau būna, nei aš…
Iš keturių lesyklėlių, tuščią randu tik vieną – pačią mažiausią. Didelėse (keptuvėse)- jo užtektų dar ne vienai savaitei. Tačiau praėjusio sekmadienio rytą, vos prašvitus visas būrys pūkuotukų jau beldėsi į duris. Pažvelgusi pro langą supratau, kad ne dėl maisto trūkumo, o tiesiog kvietė greičiau į kiemą pasigrožėti akinančia ir tobula baltuma. Net nedrąsu žengti į kiemą – juk mano pėdsakai sugadins visą žiemos pasaką. Keista – gyvūnų pėdsakai sniege, bent jau man, yra savaime suprantamas reiškinys, kartais gal net ir pasigendu jų vaikščiodama miške. O žmogaus paliktos pėdos visada disonuoja , atsiranda lyg ir nerimas, lyg juodas brūkšnys gamtos paveiksle… O juk turėtų būti kitaip.
Beje, pagal gyvūnų pėdsakus , atrodo, susekiau kas vaišinasi paukšteliams skirtais lašiniais. Panašu, kad tai kiaunės. Kelis savaitgalius kabinau medžiuose lašinių gabaliukus paukšteliams. Po savaitės rasdavau tik virveles. Tada pakabinau dar aukščiau ir ant plonesnių šakelių, ant savo miniatiūrinio šiltnamiuko rėmų. Atrodo, kad pavyko. Iš keturių dingo tik vienas, ir tas, kuris buvo pakabintas ant storesnės šakos. Po vienu iš kabuoklių radau labai daug pėdsakų. Truputį ir gaila, kad joms nepavyko papuotauti, tačiau vis prisimenu sudraskytą kėkštą, tiksliau tik jo uodegos likučius ir jau ne taip gaila. Kita vertus, tikriausiai joms turėčiau padėkoti, kad susitvarkė su pelėmis, o ir kurmių stipriai sumažėjo.
Savaitgalį kaimo bažnyčioje, po labai daug metų buvo palaiminta jaunos poros santuoka. Mano kaimynų Aldutės ir Jono duktė sukūrė šeimą. Bažnyčia ir bendruomenės namai, į kuriuos vėliau buvo pakviesti visi sveikintojai, buvo jaukiai papuošta. O puošė keletas bendruomenės narių – per naktis dirbino gėlės, siuvo staltieses…. Tik truputį sutrikau, kad tiek nedaug kaimynų buvo, gal išsigando žiemiško oro, o gal nepriimta sveikinti… Tačiau vis tiek buvo nepaprastai įdomu stebėti tuoktuves, klausytis kunigo palinkėjimų ir priesakų, kurie, tikiu, tikrai buvo betarpiški ir nuoširdus. Juk visi savi. Kad jauniesiems viskas pavyktų, kad tik jie nepavargtų gerbti ir suprasti vienas kitą. Kad našta taptų buvimas atskirai, o ne kartu. Gal ir protingai elgėsi mūsų senoliai, kai savo vaikams ieškodavo poros. Juk gyvenimiška patirtis dažnai būna išmintingesnė, nei jausmai. Žinoma, visko būdavo ir tada, tačiau gal dėl to, kad sąjungos buvo grįstos materialine nauda o ne žmogiškomis vertybėmis. Nors jeigu abiem pusėm nauda svarbiau… gal savotiškai laiminga šeima ir būdavo…
Vis negaliu atsistebėti žmonėmis, kurie išmeta knygas – sudeginimui, prie konteinerių ar perdirbimui. Suvokt aš suvokiu, bet suprasti vis dar negaliu. Dar suprasčiau, jei tai speciali literatūra, ideologinė ar faktų falsifikavimo kūriniai(nors kas gali tvirtinti, kaip iš tiesų buvo?). Tolstojus, Jeseninas, Puškinas, Žiulis Vernas, Sagan, Naujasis testamentas, Marina Cvetajeva…
Kai į rankas pateko Cvetajevos poezija, kažkodėl prisiminiau Anos Reid ( Anna Reid) knygą „Leningradas“. Apie blokadą, apie žmonių pokyčius ir metamorfozes mirties akivaizdoje, apie beribes žmogaus išlikimo galimybes, apie žudantį valstybės abejingumą savo piliečiams. Kartu nusidriekė paralelė link V.Frankl‘o knygos „Žmogus ieško prasmės“. Akivaizdu, kad būties ir nebūties akivaizdoje kardinaliai pasikeičia žmogaus vertybių skalė, atsiranda be galo galingas tikslas – išgyventi. Arba greičiau pasiduoti ir viską užbaigti. Kas geriau, ar lupti nuo sienos tapetus ir atskyrus apmušalų klijus iš jų pasigaminti viralo, ar gatvėje, susirietus ir prisišliejus prie pastato sienos laukti pabaigos. Kas geriau, ar bandyti išgyventi koncentracijos stovykloje dalinantis paskutiniu sužiedėjusiu duonos gabaliuku su silpnesniu, ar gelbėjant savo gyvybę, atimti iš jo ir tą paskutinį gyvybės kąsnį. Kokie pėdsakai lieka žmogaus sieloje išgyvenus košmarą? Ką jaučia žmonės , kurie blokados metu vogė, žudė savo kaimynus, miesto gyventojus, ką jautė sotus „nomenklatūrininkas“ gatvėje sutikęs distrofiką. O kokį pėdsaką paliko karas žmonių, kurie sugebėjo išlikti žmonėmis, sielose ir širdyse taikos metu? Neišnykstantį alkio ir šalčio jausmą, tuštumą, beprasmybę ir depresiją? Juk karas tai vienas iš stipriausių sukrėtimų , kurie gali kada nors įvykti. Taika nepareikalauja tokios jėgų mobilizacijos iš žmonių, kurie nepraėjo išgyvenimo mokyklos.
Nors kita vertus, kažkas panašaus vyksta ir mūsų dienomis. Užtenka vien tik politikų požiūrio ir jų veiksmų pensininkų, neįgaliųjų, beviltiškų ligonių atžvilgiu…. Ir tai būdinga nemažai daliai pasaulio valstybių. Kaip galima taupyti silpnesnių sąskaita, nors… jei labai pasistengus iš tiesų sutaupoma. Juk po kiek laiko vis mažiau lieka ką išlaikyti…. Vis tik išlikimo kova vyksta ir taikos metu. Tik ta kova paslėpta po gražiomis „dekoracijomis“. O „kitokie“ – „akmeniniai“ žmonės turi galimybę ar dovaną pabėgti į kitokią aplinką, ją kurti, puoselėti ir slėpti nuo „dalginių“. Kažkodėl tikiu, kad anksčiau ar vėliau, turėtų sustiprėti „akmeninių“ kultūra, o „dalginiams“ paprasčiausiai atšips ašmenys. Nors gal ir teisus D.Quinn‘as ( „Ismaelis), klausdamas „ Ar žmogui pasitraukus atsiras viltis gorilai?“, ir „ Ar pasitraukus gorilai atsiras viltis žmogui?“. Juk jei nebus tikslo (šiuo atveju dviejų kultūrų priešpriešos), nebus ir stimulo veikti, nebus progreso. Gal taip ir turi būti, kad dėka priešybių kovos ir laikosi pasaulis?
Kaip ten bebūtų, bet už lango gražu ir balta. Ir ramu. Ir pavasario laukimas neprailgsta. Ir viskas tobula gamtoje.
2014 Gruodžio 8 dienos pamastymai:
Ir vis tik nėra aišku – ar jau žiema dabar ar dar ruduo. O gal jau pavasaris? Jau greitai bet dar ne… Nors uodai skraido…Y patingai smagu juos stebėti jau sutemus, sėdint priebutyje ir gurkšnojant karštą arbatą. Gal vynas būtų ir romantiškiau, bet arbata šilčiau. Niekada nemaniau, kad gruodžio mėnesio apniūkusį vakarą stebėsiu uodų šokį elektros lemputės šviesoje. Tylūs jie, ir jau nebaisūs. Ramiai tūpia ant rankos ir virpa savo gležnučiais sparneliais. Net pagailo jų pirmtakų, žuvusių vasarą. Kaip ten bebūtų, tikiuosi gruodinukai laiku ras prieglobstį nuo šalčio. Galu gale juk nemirtinai gelia, tegu gyvuoja.
Aptirpusiame sniege pėdsakų ieškoti jau neverta, gerokai aptirpęs, tačiau vis dar daug jo. Gal tik prie pastatų jo nebelikę. Tačiau vietoje sniego atsirado žiemos sraigės, leduose sustingusi vasaros dalelė. Netiesa, kad gruodis niūriausias metų laikas – kiemas klega nuo paukščių choro, genių stuksenimo, o ir kaimynų katinai vis bando laimę susipažinti su sodybos kiemo „viršaičiu“ – Aidu. Tiesa, po to reikia padėti katinams rasti kelią nuo kluono stogo. Vis mąstau, kaip jiems pavyksta stačia siena akimirksniu atsidurti ant kraigo?…. Bent jau Aidui pramoga.
Iš tiesų dienos metas nepaprastai striukas – vos prašvito ir jau temsta. Apsižiūri, kad tų darbų ir nesumažėję. Matyt taip turi ir būti – laikas darbui, laikas ir pamąstymams, gamtos stebėjimams. Mokymuisi suprasti aplinką, išgirsti save, pajausti artimą. Gaila, kad mūsuose Adventas vis labiau nyksta – juk per linksmybes neina mąstyti. Nors teisti irgi nesinori – žmonėms norisi linksmybių ir šviesos. Bet gal vertingiau šviesą rasti nakties tamsoje, apšviestam ramia mėnulio šviesa?
2014 Gruodžio 13 dienos pamastymai:
Štai ir gruodžio 13-oji. Vakarai jau nebeilgės. Mintys jau suskubo pavasario linkui. Ten kur daug žalios spalvos, ten kur daug saulės, ten kur labai aukštame ir beribiame nakties danguje mirguliuoja žvaigždės. O kol kas skaičiuosime, stebėsime likusias dienas iki saulėgrįžos.
Dar ši diena vadinama šv. Liucijos diena. Diena viena, tačiau mitų apie Liuciją ne vienas. Vienur pasakojama, kad Liucija maldomis išgydžiusi motiną, vėliau abi nusprendė parduoti visą turtą ir išdalinti vargšams. Kitur minima, kad pati motina pažadėjo Liuciją pagoniui, o ši atsisakė tekėti. Sutampa tik tai, kad ją išdavė tas pats sužadėtinis…. Liūdna istorija, todėl šią dieną vis tik vadinsiu Šviesos diena. Šviesa, tai saulė.
Dar nuo šios dienos žmonės stebėdavo orus, visas likusias dienas iki Kūčių. Gruodžio 13-oji atitinka sausį, 14-oji vasarį ir t.t. Taigi stebime:
– gruodžio 13-oji. Pažadina visai nebūdingas garsas, jau truputį pamirštas. Beje ir nemalonus. Lietus daužosi į langus. Kažkodėl mintyse suskambo K.Donelaičio „Metai“ „…. ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama, juokės..“. Tik deja ne saulelė griovė. Vėjas bando nukelti skardinį stogą, kas ne vietoj padėta – kelia aukštybėn. O vis tik mieste daug kas ne vietoj padėta. Kažin, ar žmonės ir namuose taip elgiasi. Ore sukasi maišeliai, popieriai, plastikiniai buteliai ridenasi šaligatviais, gatvėmis, pievomis. Kas turėjo atsitikti žmonėms, kad taip nemyli savo sielos? Meilė tik savo fiziniam kūnui? O gal sielos jau nebeliko, todėl ir nemato…. O gal tik sunki dvasios liga, kuriai dar nėra išrasta vaistų? O gal tiesiog sušalę žmonės, nesulaukę artimųjų meilės ir dėmesio, kamuojami ilgesio ir būties beprasmybės? O gal beprotiškas ir sielą deginantis laukimas, laukimas laimės, gėrio , žmogiškos šilumos ir pilnatvės. O gal tai ištobulėjusios civilizacijos kaina? Vis diskutuoju mintyse su Danieliu Kvinu (Daniel Quinn) dėl dviejų žmonijos genčių, kurios pasuko dviem skirtingais keliais. Viena, „dalginių“ grupė, pasuko civilizacijos ir technologijų link, dabar beprotišku greičiu garmančia pragaištin, o kita, „akmeniniai“, dvasios , gyvosios gamtos tobulėjimo linkui. O gal vis tik kada nors jos susilies? „Akmeniniai“ su tūkstantmete išmintimi, harmonijos suvokimu, o „dalginiai“ su moksliniais laimėjimais, padėsiančiais pagelbėti ir kurti žmonijos ateitį taikoje su gamta. Kažin…. Nors viliuosi.
O kol kas plastikiniai buteliai blaškosi pakelėse…. Varge ar „dalginiai“ yra verkę kada nors pamatę pirmą medžių žalumą, ar atsidūrę žiemos miške, pakerėti ramybės, grožio trapumo, ar užgniaužę kvapą, stebintys audringą jūrą. Skruostais riedant ašaroms, suvokti laimės džiaugsmą, suvokti visišką gamtos harmonijos didybę. O gal…. Viliuosi….
Dar apie Gruodžio 13-ąją. Sako, kad blogas ženklas, jei saulė kyla liepsnojančiame danguje. Sekantys metai bus neramus, skaudūs. Vadinasi, gera žinia – saulė kilo storuose debesyse. Jei taip, tai bent jau man debesys asocijuojasi su storais minkštais ir šiltais patalais. Tiesa, gal senokai plautais, bet vis tiek šiltais ir minkštais, su truputį pabalusiais nėriniuotais krašteliais. Jau prašvitus , saulė prasiveržė pro storus patalus. Vėjas po truputį rimsta. Tai gal sausis bus „minkštai“ šlapias ir saulėtas?
Na va, „šalčių pramonės“ nebeliko. Tik rudai žaliuojanti žolė. Tarsi švarus lapas. Kažin ką gamta įrašys. Koks bus pirmas jos žodis?